Anomalinės zonos – tai tokios Žemės sritys, kuriose pakankamai ilgą laiką, reguliariai stebimi anomaliniai reiškiniai , kurių nepripažįsta ir nesugeba paaiškinti šiuolaikinis oficialus mokslas. Tokios zonos spaudoje ar padavimuose  vadinamos ,,velniškomis“, „raganiškomis“, „prakeiktomis“ vietomis. Žemėje galima išskirti du anomalinių zonų tipus: pastoviai ar ilgą laiką veikiančias anomalines zonas. Pastovios – tai reaktyvinės zonos ir įvairūs neišaiškinamų energetinių  laukų „ trikampiai“, o trumpalaikės – poltergeisto , energiškai aktyvios zonos. Tik išimtinais atvejais daromos išvados apie jų  kilmę ir atsiradimo  laikotarpį (pavyzdžiui, „nutūpus“ kurioje nors konkrečioje vietoje NLO). Daugeliu atveju tik po kruopštaus istorinių veikalų ir legendų išstudijavimo galime apytiksliai kalbėti apie anomalinių zonų amžių. Bendrų hipotezių, aiškinančių tokių zonų atsiradimą šiuo metu nėra, nežinomas net apytikris jų skaičius mūsų planetoje. Nežinomas ir jų veikimo mechanizmas. Jų nustatymas senovėje buvo subjektyvus – biolokacinis naudojant virgules ir įvertinant savijautą. Šiuo metu jų dislokacija nustatoma objektyviais – radiosteziniais metodais naudojant naujausius , labai sudėtingus prietaisus (pvz. torsionines antenas), ilgą laikotarpį konkrečioje vietovėje stebint ir objektyviai analizuojant susirgimus, nelaimingus  atsitikimus  ar avarijas keliuose. Naudojami ir papildomi metodai. Vienas jų – stebima kaip  konkrečiose vietovėse elgiasi gyvuliai.

Apie anomalines zonas kitose planetose labai mažai kalbama, tačiau galime tvirtinti, remiantis šiuolaikinio mokslo ir technikos pasiekimais kad  jos ir ten egzistuoja. Pavyzdžiui, žemės ir kosminių teleskopų, automatinių zondų pagalba ant visų  Saulės sistemos didžiųjų planetų buvo nustatytos  keistos ir kol kas mokslu nepaaiškinamos  Raudonos (Baltos ir Juodos) dėmės.

Jos pastebėtos ir matomame Aldebarano žvaigždės diske. Turima daug  Mėnulio stebėjimo duomenų iš kurių daroma išvada, kad  anomaliniai reiškiniai Mėnulyje daugiausiai pasireiškia prie konkrečių jo kraterių. Įvertinant kelis eksperimentinius duomenis daroma prielaida apie didelę anomalinę zona Marse (Acidalinė lyguma). Anomalinių  zonų kiekis planetose tiesiogiai proporcingai didėja  joms tolstant nuo sistemos centrinės  planetos, tai reiškia kad tolimesnėse planetose jų daugiau nei artimose (Žemėje jų daugiau nei Merkurijaus ar Veneros planetose, Marse – daugiau nei Žemėje ir t.t.).Minėtos Raudonų dėmių skaičius ant mūsų Saulės sistemos planetų sąlyginai patvirtina šią prielaidą , bet ne daugiau.

Skirtingai nuo geopatogeninių zonų anomalinės zonos turi visai skirtingą energetinę struktūrą. Jos savo energija skiriasi nuo bendro energetinio fono, panašiai į tai, kaip Žemėje egzistuoja bendras radiacinis fonas ir yra vietos su padidėjusiu fonu. Anomalinėje zonoje visada susiduriame su galimybe sutikti kažką nesuvokiamo. Anomalinių zonų atsiradimo priežastys įvairios. Tai žmogaus veiklos sritys, NLO poveikio sritys ir kitų nežinomų Žemės paviršiuje objektų sritys. Jų atsiradimo priežasčių labai daug, kad net sunku jas visas išvardyti, o dar daugiau nesuprantamų ir nepaaiškinamų. Jas tiksliai klasifikuoti neįmanoma. Dalinai jos klasifikuojamos tik praėjus kuriam tai laiko tarpui.

Tyrinėjant anomalines zonas kaupiama informacija apie jų požymius. Reikia  pabrėžti ir tą faktą, kad nustatant anomalines zonas didelę reikšmę turi tyrinėtojo intuicija. Matuojant energetinius laukus, įvertinant gyvūnų elgseną, augmeniją ir išorinį vietovės vaizdą daromos išvados apie zonos prigimtį. Visa tai galime palyginti su mozaika, po to, kada visi jos elementai sudėlioti į jiems skirtas vietas ir galime daryti kokias tai išvadas. Turintys anomalinių zonų tyrinėjimo patirtį  gali įvertinti zona artėdami prie jos ir išaiškinti jei ne jos prigimtį, tai nors jos poveikį žmogui, pavojų būnant joje.

Noriu perspėti tuos kurie mėgsta lankyti anomalines zonas.

Tai pavojinga žmogaus fizinei ir dvasinei sveikatai. Tai pavojinga ir tyrinėtojo gyvybei. Anomalinės zonos dažniausiai pasižymi stipriu neigiamu poveikiu žmogaus energetinei struktūrai. Atlikus žmogaus energetinio lauko matavimus prieš patenkant į anomalinę zoną ir pabuvus joje, buvo nustatyta, kad žmogaus energetinė aura tampa pažeista – „suplyšusi“, o kartais ir visai sunaikinta.To pasekoje galimi susirgimai ar net mirtis. Todėl radiostezistams būtina saugoti savo energetinę struktūrą, daryti jos stiprinimui specialius pratimus.          

                                                         

SAVIEJI  ENERGETINIAI TAŠKAI

Apie „savus“ energetinius taškus nusprendžiau parašyti, nes jie kokiu tai požiūriu jie yra anomaliniai, nes jų energetinė struktūra skiriasi nuo juos supančios aplinkos. Kas  tie „savieji“ energetiniai taškai? Kiekvienas žmogus turi savo energetinius taškus ant Žemės. Teigiamus, neigiamus ir nulinius. Kam jie tarnauja, kas jie tokie ir kaip juos rasti?

Kiekvienas žmogus yra mūsų pasaulio sistemos dalelė. Sistema rūpinasi savimi, tai reiškia mumis, sudarydama sąlygas gyvybei. Pasaulis – tai gyvas, stebuklingas organizmas, ideali sistema, bendraujanti su mumis, tačiau dažniausiai mes viso to nejaučiame. Pasaulis mums pateikia ypatingus taškus ant Žemės paviršiaus.

Teigiamas taškas – taškas kuriame žmogus ilsisi, papildo energetikos atsargas, šiame taške žmogus sąlyginai saugus.

Neigiamas taškas – taškas kuriame žmogus praranda savo energetiką. Atrodo kad tai absoliučiai kenksmingas taškas, tačiau jį galima panaudoti darbui. Nulinis taškas – taškas kuriame žmogus lieka vienas. Vienas pats su savimi. Nežiūrint reikalingo saugumo būnant jame jį galime panaudoti tyrinėjimo darbams. Šiuo atveju energetikos srautai eina per žmogų į nulinį tašką, kuris siurbia į save energiją. Šį efektą galima panaudoti diagnozuojant aplinkos energetines struktūras. Tačiau būtina žinoti tai ,kad tame taške galima būti ribotą laiką  - ne daugiau 10 minučių. Šiame taške nėra jokių energetinių srautų. Jame žmogus lyg tai blokuojasi nuo pasaulio. Jis lieka vienas pats su savimi. Jei reikia apie ką tai pagalvoti, spręsti kokius tai klausymus ar paprasčiausiai pabūti vienam, pažvelgti pačiam į save reikia rasti tokį tašką ir atsistoti ant jo. Žinokite tai, kad tame taške nepatenka energetika ir jame galite būti ribotą laiką.

Kaip tokius taškus rasti? Tam būtini profesionalūs radiostezijos įgūdžiai. Minėti taškai nepastovūs. Jie visada yra vietovėje kurioje jūs dirbate ar gyvenate. Jums pakeitus  vietovę jie išnyks. Kaip rašiau, mes ir mūsų pasaulis – vieninga sistema kuri seka mūsų buvimo vietas ir atitinkamose vietose pateikia mums minėtus taškus mūsų poilsiui ir darbui. Ne visada jūsų rajone bus visi trys minėti taškai. Gali būti tik jums reikalingi taškai. Pasitaiko kad rajone būna net trys teigiami taškai sudarantys trikampį. Trikampio viduryje susidaro apsauginė energetinė zona kurioje nebaisios įvairiausios energetinės atakos. Jei dirbate anomalinėje zonoje apsauga būtina.

 

GEOPATOGENINĖS ZONOS

Įtarimas kad egzistuoja Žemės geopatogeninės zonos ir jų reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje, nežiūrint kad apie jas jau gilioje senovėje buvo žinoma ajuverdos ir feng – shui  moksluose, pradėta domėtis tik 1933 metais. Vienas pirmųjų šia problema susidomėjo vokiečių mokslininkas Gustavas fon Polis, paskelbęs savo tyrinėjimų rezultatus prestižiniame medicininiame  žurnale nagrinėjančiame vėžinius susirgimus. Jis analizuodamas savo stebėjimus atliktus Bavarijoje, padarė išvadą, kad  bendra visiems 58 žmonėms, mirusiems stebimame mieste  nuo vėžio buvo tai, kad visų jų miego vietos buvo Žemės geopatogenių židinių veiklos zonose. Apie savo darbus jis padarė pranešimą  Miunchene įvykusiame tarptautiniame medicinos kongrese. Savo atliktus  darbus jis aprašė knygoje „Žemės spinduliai kaip patogeninis faktorius“, kuri buvo išleista daug kartu, leidžiama ir dabar.

Tuo pat metu savo tyrinėjimų išvadas paskelbė ir čekų gydytojas – onkologas Oldrrichas Jurizekas, tobulai įsisavinęs biolokacijos metodiką dvidešimt metų tyrinėjo patogeninių zonų poveikį. Jis nustatė tai . kad žmonių, gyvenančių namuose, pastatytuose ant požeminių vandens telkinių, išdžiuvusių upių, užliejamose vandeniu zonos lyginant su kitomis vietovėmis buvo stebimas didelis skaičius ankstyvų  nuo įvairių susirgimų mirtingumas 1950 metais medicinos daktaras Manfredas Kiuri, Bavarijos medicinos – biologijos instituto vadovas taip pat paskelbė išvadas apie geopatogeninių zonų ypač svarbų vaidmenį žmonėms susergantiems onkologinėmis ligomis. Jo nuomone, faktorius, provokuojantis vėžinius susirgimus, yra „teliurinė radiacija“ kuri susijusi ne tik su požeminiais vandenų srautais ir telkiniais,  bet su ypatingu Žemės energetiniu tinklu, kuris buvo pavadintas „diogonaliniu Kiuri tinklu“. Tuo pat metu minėtą tinklą aptiko ir Z. Vitmenas.

Geopatogenines zonas tyrinėjo įvairių specialybių mokslininkai: gydytojai, fizikai, geofizikai, elektronikai. 1955 metais geofizikas V. Fričas paskelbia veikalą „ Geopatogeninių zonų problema geofizikos požiūriu“, kurioje jis nagrinėjo  galimas geopatogeninių zonų atsiradimo priežastis ir pagrindė būtinumą kompleksiškai tirti ir įvertinti jas. Tuo pat metu , Halės universiteto profesorius Johimas Valteris savo eksperimentais įrodė požeminių vandenų svarbą  patogeninių zonų susidarymui ir jų poveikį žmonėms. Savo veikale „Stebuklingo strypo mįslė“, išleistoje 1955 metais, jis praturtino radiostezijos mokslą tokiais terminais kaip geopatija, geopatinis poveikis ir kitais.

Nuo 1980 metais  buvo atlikti  daugiamečiai, detalūs ir griežtai mokslu pagrįsti tyrinėjimai JAV, Vokietijoje, Kanadoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Šveicarijoje.

Tyrinėjimai pilnai patvirtino tai kad  Žemės geopatogeninės ir anomalinės zonos egzistuoja. Jos sudaro tankų taip vadinamų geonergetinių linijų ir juostų tinklą, kurios karkasų ar tinklų pavidalu pilnai dengia visa mūsų planetos paviršių. Šiuo metu nustatyta apie 30 jų rūšių. Visų jų prigimtis ir poveikis aplinkai ir organiniams organizmais dar nėra nustatyta. Nustatyti apytiksliai mus labiausiai veikiantys  Hartmano, Kiuri ir Vitmeno  energetiniai tinklai. Energetinių  tinklų  linijų bei  juostų susikirtimų vietose dažnai atsiranda  energetiniai 10X10 cm, 10X20cm, 20X20cm,....,1,5X1,5m, 2X2m, 3,5X3,5m, 7,5X7,5m, 15X15m ir t.t. sąlyginai teigiamos <<+>>, ar neigiamos energetikos <<->> židiniai. Jie griežtai statmeni Žemės paviršiui ir pilnai, nekeisdami savo intensyvumo prasiskverbia per ją. Jų prigimtis mokslui iki šiol neaiški. Didesnė mokslininkų dalis daro prielaidą dėl jų kosminės prigimties. Visa tai tik hipotezės. Tačiau išaiškinta  tai, kad jų ilgalaikis, daugiametis poveikis organizmui  sukelia palaipsnį imuniteto  91%  mažėjimą  žmonėms ir iššaukia negrįžtamus patologinius procesus, ypač labiausiai išreikštus tuose ląstelių grupinėse struktūrose, kurios buvo betarpiškai arčiau energetinių židinių. Praktiškai kiekvieno sergančio onkologinėmis ligomis lovoje nustatomas geopatogeninės zonos sąlyginis <<+>>  židinys. Pas žmones sergančius nervų – psichinėmis, širdies – kraujagyslių ir kai kuriomis chroninėmis  ligomis (mastopatija, nefritu, cholecestitu, gastritu, adeneksitu), aptinkami sąlyginiai <<->> energetiniai židiniai. Labai įdomu tai kad  tyrinėjimai parodė tai, kad  kojų srityje labai retai pasireiškia  juntami patologiniai procesai – gal būt tai būna todėl kad net miegodamas žmogus dažnai keičia jų padėtį.

Nustatyta, kad patogeninio židinio poveikis žmogaus organizmui pasireiškia tik  po  8 valandų. Todėl visi turėtų suprasti kaip svarbu patikrinti ir įsitikinti miegojimo vietų gerumu!

Kada geopatogeninės zonos židinys yra miegojimo zonoje žmogui gali atsirasti sekantys pojūčiai:

1)- kai židinio lokalizacija prie galvos: naktiniai galvos skausmai, galvos svaigimas staiga ją pakėlus, miego sutrikimai, nepaaiškinamas diskomfortas.

2)-židinio lokalizacija širdies srityje: nemalonūs pojūčiai širdies srityje, širdies „badymas“, pulso sutrikimai, kraujospūdžio pokyčiai, dusimas.

Svarbiausiai, reikia pabrėžti tai, kad mūsų nelaimei, daugelis žmonių yra nejautrūs Žemės geopatogeninių zonų ir židinių  poveikiui. Todėl daugelis suserga nepagydomomis chroninėmis ar net onkologinėmis ligomis.

Šiuo metu viso pasaulio tyrinėtojai turi surinkę milžinišką faktinių tyrinėjimų medžiagą. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti žinomos  Austrijos tyrinėtojos K.Bahler monografiją skirta geopatogeninių zonų problemai „Virgulininko patirtis“. Tai vienas populiariausių  radiostezijos  mokslo veikalų, išleistų Austrijoje 1984 metais ir po to daug kartų tiražuota įvairiomis pasaulio kalbomis. Knygoje pateikti 11000 žmonių,  buvusiu geopatogeninėse zonose, stebėjimo duomenys. Tyrinėtu tarpe buvo 6500 suaugusių, 3000 paauglių ir 1500 naujagimių.  Daugiamečių darbų pagrindu buvo nustatyta, kad vėžiniai, psichiniai ir įvairūs chroniniai susirgimai vaikams  ir suaugusiems pasireiškia tuo kad jų miegojimo vietos būdavo geopatogeninėse zonose, kurios silpnina organizmo apsaugines funkcijas. Nesenai K. Bachlerknyga išleista anglų kalba Mančesteryje, kas neabejotinai yra pasaulinio mokslo K. Bahler  nuopelnų nagrinėjant šią sudėtingą problemą ir gelbstint tūkstančius žmonių nuo mirties pripažinimu.

Šiuo metu didžiulius darbus atliko amerikiečių specialistai – fizikos profesorius Z.Harvalikas, geofizikas L.Mersmanas, G. Duglas, Kanadoje Evelina Penrouse, Prancūzijoje architektas Remi Aleksandras, Šveicarijoje Babonas su kolegomis.

Esminis lūžis nagrinėjant geopatogenines zonas įvyko 1960 -1970 metais, kuomet Anglijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse susikūrė organizacijos nagrinėjančios mokslinius biolokacijos pagrindus. 1976 metais Vokietijoje buvo paskelbtas fundamentalus E. Hartmano veikalas „Susirgimai – vietovių problema“, kuriame apibendrinami daugiamečiai autoriaus, vadovaujančio įdomiausiems geobiologijos sąjungos Miunchene tyrimams. Vienas pagrindinių sąjungos uždavinių – atskleisti geopatogeninių zonų ir globalinių energetinių karkasinių tinklų atsiradimo priežastis. Jie kuria visame pasaulyje kuriama naują architektūros kryptį – „statybinę biologiją“.Ši kryptis ruošia ateities architektūros pagrindus, statinių projektavimo pagrindus įvertinant naujausius mokslo ir technikos pasiekimus, optimalius žmogaus ekologijos požiūriu, įvertinant geopatogeninių zonų pavojų.

Šveicarijoje šiuo metu geopatogeninių zonų problema užsiima visa eilė organizacijų ir grupių. Ypač aktyviai  jų nagrinėjimu  užsiima Šveicarijos radiostezijos sąjunga vadovaujama daktaro G. Heero. Bad- Ragaz mieste funkcionuoja pasaulyje žinoma apsaugos nuo Žemės spinduliuočių sąjunga  kuriai vadovauja Pablo Friolichas. Ciuricho radiostezinės sąjungos prezidentas architektas M. Metleris išleido knygą „Globalinio energetinio tinklo vadovas“, kurioje nuodugniai pateikiami fiziniai, geofiziniai, medicininiai – biologiniai geopatogeninių zonų probleminiai aspektai.

Didelės apimties, įvairiausių aspektų darbus atlieka amerikiečių, anglų, lotyno -amerikiečių, kanadiečių ir rusų mokslininkai. Anglijoje šioje kryptyje aktyviai bendradarbiauja ,,Naujo požiūrio į vėžio problemas asociacija“ su „Anglijos virgulininkų sąjunga“. Jie leidžia žurnalus, biuletenius kuriuose skelbia darbus skirtus patogeninių zonų nagrinėjimui ir apie apsaugines priemones nuo jų.

Pasaulio visuomenė vis labiau domisi radiostezija. Vis dažniau vyksta tarptautinės konferencijos nagrinėjančios patogeninių zonų problemas. 1989 metais Vokietijoje įvyko tarptautinis geobiologijos seminaras, kurio dalyviai nagrinėjo klausymus susijusius su patogeninėmis zonomis. Dalyvių tarpe visame pasaulyje žinomi mokslininkai B. Rubikas (JAV), profesoriai L. Kioningas ir F. Poppas (Vokietija), V.P. Kazancevas (Rusija) ir kiti. 1990 metais Maskvoje įvyko tarptautinis seminaras skirtas biolokaciniam efektui, kuriame buvo nagrinėjami įvairūs geopatogeninių spinduliuočių aspektai: jų fizinės savybės, aptikimo metodai ir jų neutralizacija bei apsauga nuo jų.

SNO sudaryta mokslinė taryba pripažino radiostezija mokslu. Iš dirbtinių žemės palydovų pastoviai  daromos  Žemės  anomalinių ir patogeninių zonų nuotraukos.